Antanas Markuckis: geros knygos skaitymas tai – apeiga

By   gegužės 3, 2015
Vertinti

Tęsiame pokalbių ciklą apie KNYGAS ir SKAITYMĄ su žinomais Panevėžio krašto žmonėmis. Šįkart lankomės Panevėžio lėlių vežimo teatre, kalbamės su teatro įkūrėju ir vadovu Antanu Markuckiu.

Rankose laikote knygą „Mano gražiausios pasakos“. Ši knyga Jums pati pačiausia?

Neturiu tokios knygos. Paskutiniu metu grožinės literatūros beveik neskaitau, skaitau daugiau profesinę literatūrą, kuri man reikalinga darbui. Kadangi statysim „Tris paršiukus“, skaitau „Tris paršiukus“, ruošiuosi spektakliui. Yra štai atsiųsta ukrainiečių pjesė, skaitau ją išverstą į rusų kalbą. Turiu labai daug pjesių, per 30 metų prisirankiojau. Šiaip grožinės literatūros turiu tiek, kiek man padovanoja.

Knygos daugiausia ateina pas jus dovanojamos?

Labai mažai esu pirkęs knygų. Prieš aštuoniolika metų viena moteris man padovanojo visą biblioteką, gal apie tūkstantį knygų. Kiek supratau, pagyvenusi moteriškė kraustėsi į mažesnį butą, tiesiog nebeturėjo kur dėti knygų, tokia buvo jos dovana. Atsirinkau, kas labiau tinka. Buvo nemažai užsienietiškos literatūros, daug rusų klasikos, buvo ir lietuviškų knygų. Viską sudėjom teatre, žmonės galėjo atsirinkti, kas ko nori. Taip ir išsidalinom, bet nemaža dalis liko pas mane.

Ką labiausiai mėgstate skaityti?

Apie pusantrų metų grožinės literatūros beveik neskaičiau. Šiaip mano mėgstamiausia literatūra – biografijos apie įžymius žmones. Nemėgstu fantastikos.

Kokias biografijas paminėtumėt?

Apie Hitlerį, apie Staliną. Žinoma, daug skaitau apie lėlininkus, pavyzdžiui, S. Obrazcovą. Taip pat apie A. Kaliaginą. Kad ir apie D. Banionį, patinka T. Sakalausko „Monologai“. Gera knyga apie E. Mezginaitę.

Kokias mėgstate skaitymo aplinkybes?

Mano mada yra labai paprasta, vienu metu niekada neskaitau vienos knygos. Skaitau dvi, tris knygas, jeigu tai biografinės knygos, pasirenku pagal ryškumą, vienas personažas galbūt švelnesnis, kitas – grubesnis. Jeigu knyga gera, galiu ją skaityti iki trijų, keturių ryto, galiu nemiegojęs eiti į darbą. Taip pat knygos šriftas labai svarbu, jis turi būti aiškus. Nuotaika taip pat reikalinga. Geros knygos skaitymas tai – apeiga. Šiaip dabar atsiversti J. Marcinkevičiaus negalėčiau. Turiu būti namie, ramybėj, kai girdisi paukšteliai, smegenys neapkrauti. Turi būti aplinka, nuotaika, jeigu nori iš knygos paimti tą, ką galima iš jos paimti.

Kokias išskirtumėte skaitytas knygas?

Šiaip nebuvau aktyvus skaitytojas. Jei per metus perskaitydavau 7–8 knygas, turiu galvoje ne profesinę literatūrą, tai būdavo labai normalu. Bet lankiau spektaklius, vaikščiojau į kiną, filmus žiūrėdavau, daug važinėdavau. Įsivaizduokite, jei per metus, pavyzdžiui, apvažiuoji 6–7 festivalius, kiekvienam festivalyje po 20 spektaklių, koks jau kiekis informacijos atėjo. Buvo kažkada J.V.Gėtė, juo buvau labai susidomėjęs. V. Šekspyrą skaičiau. Buvo labai daug literatūros, kurią mes turėjome perskaityti dėl mokslų.

O gal yra knygų herojų, kurie lydi Jus visą gyvenimą?

Man labai patinka H. K. Anderseno kūryba. Turiu omeny ne tik jo pasakas. Mes apskritai Anderseno esame skaitę gal tik 30 procentų tiek, kiek jo kūrybos yra išleista. Deja, ne viskas yra išversta į lietuvių kalbą. Jis yra parašęs daugybę pasakų. Man labai patinka jo biografija, ji sukėlė daug klausimų. Yra versijų, kad H. K. Andersenas gali būti karaliaus vaikas. Kaip eilinės šeimos vaikas galėjo būti toks gabus? Kodėl jis gavo stipendiją, kodėl jam karališkoji šeima padėjo. Dar gyvam esant miestas surinko pinigų, pastatė jam paminklą, išsaugojo namą, kuriame jis gyveno. Supirko ir sugrąžino atgal daiktus, kurie buvo išnešioti. Prieš 200 metų tai jau buvo kažkas.

Gal turite gražų prisiminimą, susijusį su knyga?                    

Skaitant rimtą literatūrą man visi prisiminimai gražūs. Nesu žmogus, kuris gali skaityti knygą važiuodamas autobusu. Man knyga yra prabangos elementas, daiktas, kurio niekada bent kaip nenumesčiau. Niekada. Jeigu knyga maloni, ją padėsi gražiai, įstatysi, sulyginsi. Dėl to, kad knyga yra brangi, kad ją pagaminant reikėjo įdėti nemažai darbo, kad prie jos turėjo dirbti daug žmonių. Puikiai žinome, ką reiškia redagavimas, rinkimas ir spausdinimas, klijavimas ir dailininko darbas.

Ką galvojate apie elektronines knygas?

Jūs juk matot filmukus vaikams internete, matot padarytus pagal programas. Jie jus jaudina? Štai, pasižiūrite spektaklį, gyvą žmogų. Aš kalbu apie rimtus spektaklius, rimtus pastatymus, kurių beveik nebeliko. Internetas knygai neša mirtį. Žmogus aptingsta. Paspaudi mygtuką ir per sekundę sužinai atsakymus. Anksčiau reikėdavo galbūt nuvažiuoti į Vilnių, į Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką, tą informaciją archyvuose rasti. O dabar… Visa tai man yra sintetika. Dabar pečių kaime kūrenu, yra toks daiktas kaip briketas, iš pjuvenų, bet jis dega ne taip, kaip dega tikra malka, nes tai jau sugalvota, suspausta, suklijuota. Net ugnis, net šiluma, net vandens karštis yra visai kitoks. Ir su knyga tas pats…

Kaip gausybėje knygų išsirinkti gerą knygą?

Nesuprantu, kaip finansininkai, ekonomistai skaito ekonominę literatūrą, gyvenime jos negalėčiau skaityti. Tačiau kiekvienas renkasi pagal savo profesiją, pagal savo poreikį. Gerai knygai turi būti aplinka, geros knygos skaitymą prilyginu geram spektakliui, geram restoranui. Turi būti pilnavertis informacijos paėmimas. Aišku, labai daug ką diktuoja knygos išvaizda.

O jeigu knygą rašytumėt Jūs, apie ką ji būtų?

Jei rašyčiau, rašyčiau apie save, nes tikrai būtų, ką parašyti. Šiaip nesu rašytojas. Kažkada bandžiau rašyti. Atėjus Nepriklausomybei, pradėjau rašyti inscenizacijas pagal apsakymus, pasakas savo spektakliams. Bet pamačiau paprastą dalyką – geriau to negu specialistai nepadarau ir mečiau. Kam man rašyti, jei yra poetų. Atsirado E. Mezginaitė, labai neblogai pradėjo rašyti, parašė 11 pjesių mūsų teatrui, mes visas jas pastatėm.

Prie kokių knygų norisi sugrįžti?

Labai dažnai pavartau H. K. Andersono biografiją. Būna taip, kad praėjus porai metų vėl perskaitau ir atrandu kažką naujo. Man atrodo, kad kažkuo mes truputį panašūs. Jis man didžiulis autoritetas. Esu visus jo filmus žiūrėjęs ir labai daug pasakų skaitęs. Mes juk žinome tik pagrindines pasakas, bet yra daugybė įdomių pasakų, kurios net neišverstos į lietuvių kalbą. Bet vėl gi, čia yra mano profesinė literatūra. Tarp kitko, paskutinė knyga, kurią skaičiau iš rimtesnių – V. Baliūno “Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“, gimnazijos direktorius ją man padovanojo. Prisiminimai suprantami iš pusės žodžio, taip lengvai parašyta, prarijau tą knygą iš karto. Niekada nepagalvojau, kad tokios knygos gali būti įdomios.

Kokia knygų reikšmė vertybių formavime?

Jaunimui jau pats faktas, kad jis išjungs kompiuterį ir atsisės prie knygos, tai jau yra labai daug. Galvoju, kad yra šeimų, tėvų, kurie vaikus auklėja normaliai ir vaikams yra skiepijama nuo pat mažumės, kad knygas reikia skaityti, reikia mylėti. Manau, kad kaime knygos skaitomos labiau, nes kaime žmonės gyvena uždaresnį gyvenimo būdą. Man atrodo, kad labai daug priklauso nuo žmonių, dirbančių bibliotekose, kaip jie visa tai pateikia.

O su kokia knyga Jus nufotografuoti?

Nufotografuokite su šia… „Mano gražiausios pasakos“. Tarp kitko! Sutikit, kad dabar išleista labai daug gražių knygų. Tokių knygų mūsų vaikystėje juk nebuvo. Įsivaizduokit, jeigu tėvai būtų gavę tokią knygą anais laikais, jos nebūtų skaitę, ji į sekciją būtų padėta ir uždaryta po dešimčia spynų. Šiaip, jeigu atvirai, aš daug pasakų skaitau.

Baigiantis pokalbiui režisierius džiaugiasi žurnalu „Senvagė“ – „estetiška, neužgaulu, kultūringa, giliai užkabinta“. Prisimena poetę Eleną Mezginaitę: „Buvo žmogus, su kuria buvo jauku. Minkštas radiatorius, prie kurio norėdavai prisiglausti, kurį norėdavosi apkabinti. Niekad nesiskundė. Viskas, ką ji darė, ją puošė. Viskas taip sakralu, taip tikra, taip švaru.“

Išlydėdamas A. Markuckis džiaugiasi artėjančiomis permainomis teatre – bus didinamas fojė, atsivers erdvė, atsiras vitrinos su lėlėmis… Kitais metais Panevėžio lėlių vežimo teatrui bus trisdešimt metų.
Saulės patalynė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *